Kelionės į Norvegiją tapo jau ne vieno lietuvio kelionės tikslu. Vieni grįžta šalįyje pasisvečiavę, apsidairę, pamatę kitų žmonių gyvenimą. Kiti – lieka ten gyventi. Lieka tie, kurie rada darbo. Norvegijoje paplitęs žuvininkystės verslas, tad nenustebkite, kad jūsų giminaitis dirbs kokiame žuvies fabrike. Užsienyje pinigų užsidirbti tikrai galima, bet reikia tikrai dirbti, dirbti fiziškai sunkų darba, gal net šešias dienas per savaitę grafiku dirbant pilną darbo diena. Užsidirbti galima, o kada gyventi? Kas iš to, kad pavyksta susitaupyti pinigų, jei neturi laiko jų išleisti, jais pasimėgauti, neturi laiko susirasti panelę, įsimylėti ir sukurti šeimą. Ar tikrai kiekvienas gali gyventi vien darbu ir pramogomis, nes šeimyniniam gyvenimui nėra laiko? Ne kiekvienas tam ryšis. O dalis tų, kurie sako padirbėsę tik kelis metus, kad užsidirbtų nei nepajaučia, kad vietoje žadėtų 2 metų užsienyje praleidžia 5, 7 ar net daugiau. Laikas lekia taip nepastebimai greitai, kad nepastebėsi kaip dėl pinigų gražiausi jaunystės metai praėjo fabrike nematant dienos šviesos. Pinigų susikaupia, prie darboholizmo įprantama, o kas iš to? Kur laimė? Kur gyvenimo pilnatvė? Veža ir veža į Norvegiją giminaičiai siuntas, dovanas, glėbius linkėjimų, o tuo pasidžiaugti ir įvertinti neuspėjama. Per tą darbą žmonės net nepastebi, kokie vieniši yra. Tik dirba, dirba ir giriasi likusiems Lietuvoje, kiek daug jie uždirba. Kodėl vis mini savo uždarbį? Todėl, kad daugiau neturi ką pasakoti, neturi jie gyvenimo. Taip galima pasakyti ne apie visus išvažiavusiu, bet tikrai ne apie vieną ir ne du emigrantus. Tegu ir toliau veža į Norvegiją jiems tas dovanas, jei jiems malonesnės svetimos sienos, o ne gimtasis kraštas. Tai jų valia, jų pasirinkimas. Tegu susikrauna turtus žuvis šaldydami ar kitaip, vis tiek pinigų į pomirtinį gyvenimą nenusineš. Sulauks šeštos dešimties ir pamatys, kad sveikatos visiškai neturi per tuos darbus fabrikuose, o perkimštos banko sąskaitos šypsenos nekels, kai norėsis apkabinimo. Pažįstamieji, gyvenantys Lietuvoje, su anūkai žais, o jis Norvegijoje aukštos klasės verslo mašiną vienas vairuos ir nepalaikys kompanjos jam nei žmona, kurios jis neturi… Liūdna, bet toks scenarijus įmanomas ne tik teoriškai, bet ir praktiškai.
Kai giminaičiai ir draugai veža į Norvegiją siuntas per kurjerius, jie kurjeriais pasitiki. Jų paslaugomis jau ne kartą naudotąsi ir nenusivilta. Sakoma, kad visada yra pirmas kartas, bet mes tikime, jog ne šiuo atveju, to nebus. Siuntos nepasimeta, neapsibraižo, nedūžta… Viskuo, kas gabenama, tinkamai pasirūpinama. Defektai daiktų nepuošia ir žmonių nedžiugina, tad kodėl darbuotojai turėtų specialiai ar netyčiomis kokį daiktą sugadinti, jei įmonės, kuriose jie dirba, suteikia visas galimybes krovinius gabenti saugiai. Nei vienas nemalonumų nenori, todėl šių darbuotojų antrasis vardas tampa Atsargumas. Jie puikiai žino, kas atsakomybė. Nesvarbu, kad jie ir šimtąjį kartą veža į Norvegiją ką nors visai identišku maršrutu. Kiekvienoje kelionėje gali būti netikėtumų, todėl ir reikalingas protingas atsargumas bei atidus vairavimas. Kaip žinote, negalima vairuoti ne tik išgėrus, bet ir pervargus. Įmonės maršrutus sudėlioja taip, kad kurjeris turėtų galimybę pailsėti, jei to reikia. Vairuotojai nevairuoja po 12 valandų, kaip kai kurie įsivaizduoja. Kurjeriai yra žmonės kaip ir visi ir dirba ne ką blogesnėmis sąlygomis nei tie vairuotojai, kurie dirba tik Lietuvos ribose. Darbo sąlygos visur yra humaniškos.