Visą gyvenimą maniau, kad dantų protezai – tai paskutinė stotelė. Kažkas, kas nutinka tik senatvėje, kai jau visai nebesinori šypsotis. Man atrodė, kad tai – gėdos ženklas. Kad tai – kaip žodis „pralaimėjimas“ ištartas garsiai. Bet viskas pasikeitė vieną rudenį.
Netekau kelių dantų. Viskas įvyko greitai – pirmiausia buvo įtartinas jautrumas, tada stiprus skausmas, paskui infekcija, o galiausiai – netektis. Prarasti dantys nėra tik estetinė problema. Tai – tarsi duobė pasitikėjime. Kalbi su žmonėmis ir jau nebežiūri jiems į akis. Fotografijos tampa nebesvarbios. Net juokas ima atrodyti pavojingas.
Tada pradėjau ieškoti sprendimo, kuris būtų nebrangus, nepernelyg invazinis ir neprimintų to, ką vaikystėje matydavau pas senelius. Taip ir atradau minkštus dantų protezus.
Gėda liko kabinete – grįžau su šypsena
Pirmas žingsnis visada būna sunkiausias. Užsirašyti pas gydytoją, nueiti į konsultaciją, pasakyti garsiai: „netekau kelių dantų, ieškau sprendimo“. Bet kai pradėjome kalbėtis su specialiste, supratau, kad aš – ne išimtis. Pasirodo, šiandien vis daugiau žmonių renkasi dantų atkūrimą ne tik dėl funkcijos, bet ir dėl emocinės ramybės.
Kai gydytoja pasiūlė išbandyti minkštus dantų protezus, iš pradžių net neįsivaizdavau, ką tai reiškia. Maniau, jog protezai – visada yra kieti, gremėzdiški, nesmagūs. Tačiau iš arti pamačius, kaip atrodo šie naujos kartos protezai, nuomonė apsivertė.
Jie lankstūs, švelnūs, prisitaiko prie dantenų. Jokio spaudimo, jokio plastmasės girgždėjimo, jokio metalo skonio burnoje. Įsidėjau – ir pamiršau.
Išorė nemeluoja, bet vidus šaukė pagalbos
Iki protezavimo vengiau žmonių. Kalbėdavau greitai, tyliai. Jausdavau, kaip žvilgsniai slysta nuo mano burnos. O gal tik man taip atrodė? Bet ir tai jau buvo problema. Gyvenimas sumažėjo – tarsi praradau spalvas. Net artimiausi žmonės ėmė klausti, kas nutiko. O aš neturėjau, ką atsakyti.
Kai tik gavau minkštus dantų protezus, pirmą savaitę kas rytą eidavau prie veidrodžio. Ne todėl, kad reikėjo. O todėl, kad pagaliau galėjau nusišypsoti. Paprastai, nuoširdžiai. Tai – ne mažas dalykas.
Kodėl rinktis būtent minkštus protezus?
Kad būtų paprasčiau, trumpai pasidalinsiu, ką pajutau per pirmą mėnesį:
- Nėra kietumo pojūčio – jaučiasi tarsi dantys būtų savi
- Valgymas tapo paprastas – net obuolio nereikia bijoti
- Kalbėjimas sklandus – nėra paslydimo, jokių nemalonių garsų
- Lengvas valymas – kelios minutės ir vėl pasiruošę
- Nematomi iš išorės – artimieji nepastebėjo, kol nepasakiau
Visi šie dalykai man grąžino ne tik patogumą, bet ir ramybę. Anksčiau maniau, kad tai – tiesiog laikinas sprendimas. Dabar žinau, jog tai vienas geriausių sprendimų, kokį galėjau priimti.
Pamačiau, kiek daug žmonių slepiasi
Kai pirmą kartą papasakojau apie savo patirtį socialiniuose tinkluose, sulaukiau žinučių nuo draugų, pažįstamų ir net buvusių bendraklasių. Vieni klausė, kur kreiptis. Kiti rašė, kad jau seniai vengia šypsotis, bet neturėjo drąsos ką nors daryti. Treti prisipažino, kad patys nešioja minkštus protezus, bet niekam apie tai nesakė.
Būtent todėl nusprendžiau šią istoriją papasakoti garsiai. Gėda dingsta tada, kai supranti, kad esi ne vienas.
Ar verta bijoti protezų?
Trumpai – ne. Ilgai – tik jei galvoji apie tai, ko nežinai.
Protezai nebe tokie, kaip anksčiau. Jie nebraška, nesmunka, nesukelia diskomforto. Dabar jau minkšti dantų protezai yra kaip švelnus atsakymas į didelį klausimą: kaip atgauti tai, ką praradau?
Ir jie tą atsakymą pateikia be skausmo, be operacijų, be didelių išlaidų. Su šypsena.
Jei manai, kad dantų protezai – tik seneliams, pamėgink vieną kartą įkvėpti drąsos ir apsilankyti konsultacijoje. Nebereikia slėptis. Minkšti dantų protezai gali grąžinti šypseną greičiau nei spėsi pasakyti „nebesigėdiju“.
