Septyniasdešimtmetė kaimynė vaikšto daugiau nei jos penkiasdešimtmetė dukra. Ne todėl, kad labiau mėgsta sportą. O todėl, kad kiekvieną rytą ir vakarą ją į lauką išveda mažas, ryžtas šunelis, kuriam nerūpi nei oras, nei savaitės diena.
Kai gydytojai sako „daugiau judėkite” – tai skamba kaip pareiga. Kai šuo žiūri prie durų – tai tiesiog gyvenimas.
Vienatvės vaistas be recepto
Pensija atneša laisvę, bet kartu – tuštumą. Vaikai užsiėmę, draugų ratas siaurėja, dienos tampa panašios viena į kitą. Tyrimai rodo, kad vienatvė kenkia sveikatai tiek pat, kiek rūkymas ar nutukimas. Tai ne metafora – tai medicina.
Augintinis šią lygtį keičia. Namuose yra kažkas, kam rūpi jūsų sugrįžimas. Kažkas, kas džiaugiasi jūsų buvimu. Kažkas, su kuo galima kalbėtis, net jei atsakymo negausi žodžiais.
Katė ant kelių vakare, šuo prie kojų rytą – tai kompanija, kuri niekada nepavargsta nuo jūsų, niekada neturi svarbesnių reikalų, niekada neatšaukia susitikimo.
Struktūra, kurios trūksta
Darbas struktūruoja dieną. Išėjus į pensiją – ta struktūra dingsta. Galima keltis kada nori, valgyti kada nori, nieko nedaryti visą dieną. Skamba kaip laisvė, jaučiasi kaip praradimas.
Augintinis grąžina režimą. Šuo turi būti išvestas, katė – pamaitinta, paukštis – prižiūrėtas. Tai įsipareigojimai, bet malonūs. Jie duoda priežastį keltis ryte ir planą dienai.
Psichologai tai vadina „prasme”. Žmonės, turintys už ką būti atsakingi, gyvena ilgiau ir geriau. Augintinis suteikia tą prasmę be didelių reikalavimų.
Socialinis tiltas
Pabandykite praeiti pro parką su šunimi ir neužkalbinti nė vieno žmogaus. Neįmanoma. Šunys – socialiniai magnetai. Jie pradeda pokalbius, kurie kitaip niekada neįvyktų.
„Kokia veislė?” „Kiek metų?” „Ar kandžiojasi?” – paprasti klausimai, kurie veda į ilgesnius pokalbius. Reguliarūs pasivaikščiojimai sukuria pažįstamus veidus, pažįstami veidai virsta draugais.
Pagyvenusiems žmonėms, kuriems sunku užmegzti naujus kontaktus, augintinis tampa tiltu į bendruomenę. Ne per prievartą, ne per organizuotus renginius – o natūraliai, kasdien.
Kokį augintinį rinktis
Ne kiekvienas augintinis tinka kiekvienam žmogui. Tai svarbu suprasti prieš priimant sprendimą.
Aktyvus, didelis šuo reikalauja jėgų ir mobilumo. Jei kojos nebelaiko ilgų pasivaikščiojimų – tai ne jūsų kompanionas. Mažas, ramus šunelis – kita istorija.
Katė – mažiau reikalaujanti fiziškai, bet vis tiek teikianti kompaniją. Nereikia vesti į lauką, nereikia ilgų pasivaikščiojimų. Pakanka buvimo šalia.
Paukščiai, žuvytės – dar mažiau priežiūros, bet ir mažiau sąveikos. Tinka tiems, kuriems rūpi gyvybė namuose, bet fizinis kontaktas nėra prioritetas.
Praktinė pusė, apie kurią reikia pagalvoti
Augintinis – įsipareigojimas. Jį reikia maitinti, prižiūrėti, vežti pas veterinarą. Tai kainuoja pinigų ir reikalauja jėgų. Šiuos dalykus svarbu apsvarstyti blaiviai.
Ar pajėgsite nešti maisto pakuotes? Nemažai įvairių papildų ir vitaminų augintiniams siūlo elektroninė gyvūnų prekių parduotuvė lulomet.lt – pristatymas į namus išsprendžia nešimo problemą.
Ar turėsite, kas pasirūpins augintiniu, jei patys susirgsite? Šeimos narys, kaimynas, paslauga – būtina turėti planą B.
Ar finansiškai pajėgsite? Maistas, veterinarija, priežiūra – tai nuolatinės išlaidos, kurias reikia įtraukti į biudžetą.
Anūkų efektas
Augintinis keičia ir santykius su šeima. Anūkai, kurie retai skambina seneliams, reguliariai klausia apie kačiuką. Vizitai tampa dažnesni, kai namuose yra kažkas įdomaus.
Tai ne manipuliacija – tai realybė. Augintinis suteikia bendrą temą, bendrą veiklą, bendrą džiaugsmą. Seneliai su augintiniu tampa įdomesni nei seneliai be jo.
Vaikai mokosi atsakomybės prižiūrėdami močiutės katę. Paaugliai randa priežastį užsukti pas senelį pažaisti su šunimi. Šeimos ryšiai stiprėja per keturkojį tarpininką.
Gyvūnas iš prieglaudos
Pagyvenusiems žmonėms veisliniai šuniukai nėra vienintelė opcija. Prieglaudose pilna suaugusių, ramių gyvūnų, kuriems reikia namų.
Suaugęs šuo – jau išauklėtas, žinomo charakterio, be šuniuko energijos pertekliaus. Vyresnė katė – rami, prisitaikiusi, dėkinga už šiltą kampą.
Tai atitikimas, kuris veikia abiem pusėms. Gyvūnas gauna namus paskutiniams metams. Žmogus gauna kompanioną, kuris nereikalauja per daug.
Svarbiausias klausimas
Prieš priimant sprendimą, verta savęs paklausti vieno klausimo: „Ar aš noriu augintinio dėl savęs, ar dėl to, kad taip pataria?”
Jei atsakymas – nuoširdus noras turėti kompanioną – tai geras ženklas. Jei jaučiate spaudimą iš šeimos ar aplinkos – verta palaukti.
Augintinis turi būti džiaugsmas, ne našta. Sprendimas turi būti savas, ne primestas. Tik tada prasideda draugystė, kuri abiem pusėms duoda daugiau nei atima.
Kaimynė su savo šuneliu ką tik praėjo pro langą. Kaip kiekvieną rytą. Kaip kiekvieną vakarą. Jai aštuoniasdešimt, ir ji juda daugiau nei bet kada pensininkė. Mažas ryžtas padaras padaro daugiau nei bet koks receptas.
