Kartais tėvai ieško žaislo, kuris vaiką sudomintų ilgiau nei dešimt minučių. Ne to, kuris garsiai groja ar mirksi, o to, prie kurio vaikas grįžta pats. Būtent čia labai dažnai laimi magnetinės kaladėlės. Iš pirmo žvilgsnio jos atrodo paprastos. Kelios spalvotos detalės, rankose lengvos, greitai sukimba. Tačiau vos tik vaikas pradeda statyti, pasimato visai kitas vaizdas. Ant grindų gimsta bokštai, namai, garažai, tilteliai, kartais keistos figūros, kurias supranta tik pats mažasis kūrėjas. Ir tame yra visa magija.
Man pačiam visada įdomiausia stebėti ne galutinį statinį, o procesą. Vaikas pabando, sugriūna, supyksta, vėl griebia detalę, pakeičia kampą ir mėgina dar sykį. Tame trumpame veiksme vyksta daugiau, nei gali pasirodyti. Vaikas tuo metu mokosi, nors jam atrodo, kad jis tiesiog žaidžia.
Rankos dirba, galva seka iš paskos
Pirmas dalykas, kurį duoda toks žaidimas, yra rankų tikslumas. Vaikas ima detalę, suka ją, derina kraštus, bando pataikyti kampą. Kartais viena detalė prilimpa ne ten, kur jis norėjo, ir tada tenka ieškoti kito sprendimo. Šis paprastas judesys labai daug duoda mažoms rankoms.
Čia greitai stiprėja:
- smulkioji motorika
- rankų ir akių koordinacija
- pirštų tikslumas
- judesių kontrolė
- kantrybė atliekant veiksmą iki galo
Tėvai dažnai galvoja, kad lavinimas turi atrodyti rimtai. O vaikas tuo metu sėdi ant kilimo ir iš kelių detalių lipdo bokštą, kuris jam atrodo pats svarbiausias dalykas kambaryje. Ir iš tiesų, tai labai vertinga veikla.
Statydamas vaikas pradeda mąstyti erdve
Kai mažylis ima jungti plokštumas, jam pamažu aiškėja, kas yra viršus, apačia, šonas, kampas. Jis mato, kad viena siena laikosi, o kita griūva. Supranta, kad platesnis pagrindas padeda bokštui stovėti ilgiau. Tai labai natūralus būdas susipažinti su erdve.
Magnetinės kaladėlės stipriai įtraukia todėl, kad vaikas mato rezultatą čia pat. Jei kampas geras, statinys laikosi. Jei ne, tenka bandyti iš naujo. Nereikia ilgų aiškinimų, nereikia taisyklių pilno lapo. Yra vaikas, detalės ir aiškus ryšys tarp veiksmo bei pasekmės. Toks mokymasis limpa greitai, nes jis gyvas.
Vaizduotė čia dirba visu tempu
Vieną dieną ant grindų stovi pilis. Kitą dieną ta pati krūvelė detalių jau virsta raketa, gyvūno namu ar automobilių stovėjimo aikštele. Suaugusiam kartais sunku suprasti, kaip iš penkių plokštelių atsiranda „oro uostas“, bet vaikui viskas logiška. Ir tai labai gerai.
Kai žaislas neapriboja vienu scenarijumi, vaikas kuria istoriją pats. Jis duoda pavadinimus, įtraukia kitus žaislus, pasakoja, kas tame namelyje gyvena. Toks žaidimas plečia vaizduotę daug stipriau nei daiktas, kuris viską pasako už vaiką. Būtent dėl to magnetinės kaladėlės dažnai namuose išlieka ilgiau nei ryškesni, garsesni pirkiniai.
Klaidos čia nevargina, o skatina bandyti dar
Yra žaislų, kurie po nesėkmės vaiką greitai suerzina. O čia griūtis tampa žaidimo dalimi. Bokštas nukrito? Nieko baisaus. Gal kitą kartą reikia platesnio pagrindo. Gal dar vienos detalės. Gal viską statyti lėčiau. Toks procesas moko labai svarbaus dalyko: nepavyko dabar, pavyks po minutės.
Vaikas po truputį ugdo:
- atkaklumą
- savarankiškumą
- problemų sprendimą
- pasitikėjimą savo jėgomis
- gebėjimą nusiraminti po nesėkmės
Šitas momentas man atrodo vienas stipriausių. Vaikas ne tiesiog stato. Jis mokosi išbūti procese. O tai praverčia gerokai plačiau nei žaidimų kambaryje.
Tai žaislas, kuris suartina ir vaikus, ir tėvus
Magnetinės kaladėlės gerai veikia ir tada, kai vaikas žaidžia vienas, ir tada, kai prie jo prisėda mama, tėtis, brolis ar sesė. Kartu statyti labai paprasta. Nereikia ilgo pasiruošimo, nereikia mokytis sudėtingų taisyklių. Vienas pradeda, kitas pratęsia. Vienas siūlo garažą, kitas prideda stogą.
Tokiose akimirkose atsiranda ir bendravimas. Vaikas aiškina savo idėją, tariasi, ginčijasi, juokiasi. Kartais nori vadovauti, kartais prašo pagalbos. Tai labai natūrali proga kalbėtis ir veikti kartu, be spaudimo ir be dirbtinio „na, dabar ugdysimės“.
Kodėl šis žaislas namuose taip dažnai pasiteisina
Tėvai paprastai ieško daikto, kuris nebūtų vienadienis. Tokio, kuris turėtų vertę po savaitės, po mėnesio, gal net po ilgesnio laiko. Magnetinės kaladėlės čia dažnai pataiko labai tiksliai. Mažesnis vaikas pradeda nuo paprastų jungimų. Paaugęs stato sudėtingesnes formas. Dar vėliau ima kurti ištisus miestus ar išgalvotas istorijas.
Todėl atsakymas į klausimą, ką vaikas lavina statydamas iš magnetinių kaladėlių, yra visai aiškus. Jis lavina rankas, akis, mąstymą, erdvės suvokimą, vaizduotę, kantrybę ir gebėjimą bandyti dar kartą. O tėvams tai reiškia viena: namuose atsiranda žaislas, kuris duoda daug daugiau, nei matosi iš pirmo žvilgsnio. Ir dėl to jis taip dažnai tampa vienu mėgstamiausių.
