Informacijos srautas, kurio niekas nekontroliuoja
Kiekvieną rytą milijonai lietuvių atidaro telefoną ir pirmiausia žvilgteli į naujienų portalą. Delfi, 15min, LRT.lt – šie vardai tapo kasdienybės dalimi taip natūraliai, kad niekas itin nesusimąsto, kaip tiksliai veikia mechanizmai, lemiantys, ką mes matome ir ko nematome. O tai yra klausimas, kuris turėtų rūpėti kur kas labiau nei rūpi.
Lietuvos naujienų erdvė yra gana maža ir koncentruota. Keletas dominuojančių portalų pasiekia absoliučią daugumą skaitytojų, o tai reiškia, kad jų redakciniai sprendimai – net ir tie, kurie atrodo visiškai techniniai ar neutralūs – turi neproporcingai didelę įtaką tam, kaip visuomenė suvokia tikrovę. Tai nėra sąmokslo teorija. Tai tiesiog medijų ekonomikos ir psichologijos faktas.
Šiame straipsnyje bandysime išnagrinėti, kaip konkrečiai veikia šie mechanizmai – nuo algoritmų iki redaktorių sprendimų, nuo antraščių formulavimo iki komentarų sekcijų valdymo. Ir svarbiausia – ką skaitytojas gali padaryti, kad išliktų bent kiek kritiškesnis.
Algoritmai: ne neutralūs, bet apsimeta tokiais
Pirmiausia reikia sugriauti vieną mitą: algoritmas nėra objektyvus. Jis yra žmonių sukurtas įrankis, atspindintis tam tikrus prioritetus ir tikslus. Kai Delfi ar 15min naudoja automatizuotus sistemas, sprendžiančias, kurios naujienos rodomos viršuje, kurios siunčiamos push pranešimais, kurios rekomenduojamos po straipsnio – kiekvienas iš tų sprendimų grindžiamas kažkieno pasirinktais kriterijais.
Dažniausiai tie kriterijai yra paprasti: paspaudimai, laikas, praleistas puslapyje, dalinimasis socialiniuose tinkluose. Tai vadinamieji engagement rodikliai. Ir čia slypi problema – žmogaus smegenys reaguoja stipriausiai į turinį, kuris kelia nerimą, pyktį arba nuostabą. Tai evoliucinis faktas, ne moralinis trūkumas. Todėl algoritmai, optimizuoti pagal įsitraukimą, neišvengiamai stumia link sensacingumo, konflikto ir emocinio krūvio.
Praktiškai tai reiškia štai ką: jei du straipsniai aprašo tą patį įvykį – vienas ramiai ir faktiškai, kitas su dramatiška antrašte ir emociškai įkrautu tekstu – antrasis beveik visada surinks daugiau paspaudimų. Algoritmas tai užfiksuos ir ateityje panašų turinį rodys aukščiau. Ilgainiui redakcija gauna aiškų signalą, koks turinys „veikia”. Ir net jei redaktoriai asmeniškai norėtų rašyti kitaip, ekonominis spaudimas yra realus.
Verta paminėti ir personalizavimą. Kai kurie portalai jau naudoja sistemas, kurios prisimena, ką skaitytojai spaudinėjo anksčiau, ir atitinkamai formuoja jų naujienų srautą. Tai skamba patogiai, bet iš tikrųjų reiškia, kad du skirtingi žmonės, atidarę tą patį portalą, gali matyti iš esmės skirtingą tikrovės vaizdą. Tai yra vadinamasis filter bubble efektas, ir Lietuvoje jis veikia, nors apie jį kalbama mažai.
Antraštė kaip manipuliavimo įrankis
Antraštė yra pirmasis ir dažnai vienintelis kontaktas tarp naujienų ir skaitytojo. Tyrimai rodo, kad didžioji dalis žmonių straipsnio neskaito – jie tik pamato antraštę ir susidaro nuomonę. Tai žino kiekvienas redaktorius, ir tai aktyviai naudojama.
Lietuviškuose portaluose galima išskirti kelias dažniausiai naudojamas antraščių strategijas, kurios veikia ne tiek informuodamos, kiek manipuliuodamos:
Klausimo forma: „Ar Lietuva artėja prie ekonominės krizės?” Tokia antraštė techniškai nieko netvirtina, bet skaitytojo galvoje palieka nerimą. Jei atsakymas straipsnyje yra „ne” arba „situacija sudėtinga” – antraštė vis tiek atliko savo darbą.
Selektyvus kontekstas: „Ekspertas: situacija kritinė” – bet kuris ekspertas gali pasakyti bet ką, ir vienas žodis „kritinė” iš ilgo interviu tampa antrašte. Skaitytojui nepasakoma, kad tas pats ekspertas kitame sakinyje paaiškino, kodėl situacija valdoma.
Emociškai įkrauti žodžiai: „Šokiruojantis”, „skandalingas”, „nepatikėsite” – šie žodžiai neperteikia informacijos, jie tik aktyvuoja emocinę reakciją. Ir tai veikia, nes smegenys reaguoja į tokius signalus automatiškai, dar prieš prasidedant racionaliam mąstymui.
Praktinis patarimas: prieš dalindamasis naujienomis socialiniuose tinkluose, perskaityk ne tik antraštę, bet ir patį straipsnį. Pamatysi, kaip dažnai antraštė ir turinys yra du skirtingi dalykai.
Redakciniai sprendimai: kas nusprendžia, kas svarbu
Algoritmai yra tik dalis istorijos. Kita dalis – žmonės, kurie kiekvieną dieną nusprendžia, apie ką rašyti, kaip rašyti ir kiek vietos skirti kiekvienai temai. Šie sprendimai nėra atsitiktiniai, bet jie taip pat retai būna visiškai sąmoningai manipuliatyvūs. Dažniausiai tai yra rutina, susiformavusi per metus, ir tam tikros neišsakytos normos apie tai, kas yra „naujienų verta”.
Vienas iš svarbiausių redakcinių mechanizmų yra agenda setting – dienotvarkės nustatymas. Portalas negali priversti tavęs galvoti tam tikrą dalyką, bet gali priversti galvoti apie tam tikrus dalykus. Jei savaitę iš eilės pagrindiniame puslapyje dominuoja istorijos apie nusikalstamumą, skaitytojai pradeda manyti, kad nusikalstamumas auga – net jei statistika rodo priešingai. Tai gerai dokumentuotas psichologinis reiškinys, vadinamas prieinamumo euristika.
Lietuvos kontekste tai ypač aktualu kalbant apie tam tikras temas: migrantai, Rusija, ekonominė nelygybė, politiniai skandalai. Kiekviena iš šių temų turi savo „numatytuosius” pasakojimo rėmus, kurie retai kvestionuojami. Redakcijos dažnai nusprendžia ne tik ką rašyti, bet ir kaip – kokiu kampu, kieno balsas bus girdimas, kas bus vadinamas „ekspertu”.
Čia svarbu paminėti ir tai, ko nepasakoma. Žiniasklaidos tyrinėtojai tai vadina sins of omission – praleidimo nuodėmėmis. Kai straipsnis apie socialinę problemą neklausia struktūrinių priežasčių, kai ekonominė analizė neįtraukia mažas pajamas gaunančių žmonių perspektyvos, kai politinis skandalas aprašomas be platesnio konteksto – tai taip pat yra redakcinis sprendimas, turintis pasekmių.
Komentarų sekcija: kontroliuojamas chaosas
Lietuviški naujienų portalai turi vieną specifinę savybę, kuri išskiria juos iš daugelio Vakarų analogų – aktyvias komentarų sekcijas. Delfi komentarai jau seniai tapo kultūriniu fenomenu, dažnai pašiepiamu, bet vis tiek skaitomu. Ir čia vyksta kai kas įdomaus.
Komentarų sekcija nėra laisva erdvė. Ji yra valdoma – tiesiogiai (moderavimas, draudimas) ir netiesiogiai (algoritmai, lemiami, kurie komentarai rodomi viršuje). Kai prie straipsnio apie politiką matai dešimt piktų komentarų iš eilės, tai nėra atsitiktinumas – tai yra sistema, kuri tuos komentarus iškelia, nes jie gauna daugiau reakcijų. Ir tai dar labiau sustiprina skaitytojo emocinę reakciją į straipsnį.
Yra ir kita pusė. Komentarų sekcija gali būti naudojama kaip barometras – redakcija mato, kas žmones jaudina, kas sukelia reakciją, ir tai informuoja būsimus redakcinius sprendimus. Tai sukuria grįžtamojo ryšio kilpą: sensacingas turinys sukelia stiprias reakcijas, stiprios reakcijos rodo, kad toks turinys „veikia”, todėl kuriama daugiau tokio turinio.
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad komentarų sekcija gali suformuoti klaidingą daugumos iliuziją. Jei matai, kad dauguma komentarų palaiko tam tikrą poziciją, gali susidaryti įspūdis, kad taip galvoja dauguma visuomenės. Bet komentatoriai nėra reprezentatyvi imtis – tai specifinė grupė žmonių, turinčių laiko ir noro rašyti komentarus internete.
Reklamos modelis ir jo pasekmės redakcinei nepriklausomybei
Norint suprasti, kodėl portalai elgiasi taip, kaip elgiasi, reikia suprasti, iš ko jie gyvena. Didžioji dalis Lietuvos naujienų portalų pajamų ateina iš reklamos. O reklamos kaina priklauso nuo auditorijos dydžio ir įsitraukimo. Tai reiškia, kad kiekvienas redakcinis sprendimas vyksta ekonominiame kontekste, kuriame daugiau paspaudimų = daugiau pinigų.
Tai sukuria struktūrinį konfliktą tarp žurnalistinės kokybės ir komercinių interesų. Gilus, gerai ištirtas straipsnis gali užtrukti dieną ar dvi, bet surinkti tiek pat paspaudimų, kiek greitai parašyta sensacinga žinutė. Redakcijoms, dirbančioms su ribotais resursais, tai yra realus dilemą.
Be to, reklamos modelis kelia klausimų apie redakcinę nepriklausomybę. Kai didelis reklamuotojas yra ir naujienų objektas – kaip portalas sprendžia, kaip aprašyti tą įmonę? Oficialiai redakcinė ir komercinė dalys yra atskirtos. Praktiškai ši riba ne visada tokia aiški. Tai nereiškia, kad kiekvienas portalas yra korumpuotas – bet tai reiškia, kad struktūriniai interesai egzistuoja ir juos verta turėti galvoje.
Alternatyvūs finansavimo modeliai – prenumerata, viešasis finansavimas (kaip LRT atveju), skaitytojų parama – kiekvienas turi savo privalumų ir trūkumų. LRT, finansuojamas iš valstybės biudžeto, teoriškai yra mažiau priklausomas nuo paspaudimų, bet kyla kitų klausimų apie politinę nepriklausomybę. Prenumeratos modelis gali sukurti informacinę nelygybę, kai kokybiška žurnalistika tampa prieinama tik tiems, kas gali sau leisti mokėti.
Kaip atpažinti manipuliavimą: praktinis vadovas
Kritinis medijų raštingumas nėra įgimta savybė – tai įgūdis, kurį galima ugdyti. Ir jis yra būtinas šiuolaikiniame informaciniame kraštovaizdyje. Štai keletas konkrečių dalykų, kuriuos galima daryti:
Tikrink šaltinį šaltinyje. Kai straipsnyje rašoma „ekspertai teigia” arba „tyrimai rodo” – klausk, kokie ekspertai, kokie tyrimai. Jei šaltinis nenurodytas arba yra labai miglotas, tai yra ženklas, kad reikia būti atsargesniam.
Ieškok to paties įvykio aprašymo keliuose portaluose. Skirtingos redakcijos dažnai pabrėžia skirtingus aspektus. Palyginus kelis šaltinius, susidaro pilnesnis vaizdas. Tai užtrunka penkias minutes, bet gerokai pagerina informacijos kokybę.
Atkreipk dėmesį į tai, ko nėra straipsnyje. Kas nekalbamas? Kieno perspektyvos trūksta? Kokie klausimai neužduodami? Dažnai tai, ko neparašyta, yra informatyviau nei tai, kas parašyta.
Pastebėk savo emocinę reakciją. Jei straipsnis sukelia stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasipiktinimą – tai yra signalas sustoti ir pagalvoti. Stiprios emocijos silpnina kritinį mąstymą. Tai nereiškia, kad emocija yra neteisinga, bet reiškia, kad prieš dalindamasis ar formuodamas nuomonę verta šiek tiek atvėsti.
Skaityk visą straipsnį, ne tik antraštę. Tai skamba akivaizdžiai, bet statistika rodo, kad dauguma žmonių to nedaro. Ir antraštės dažnai yra supaprastintos iki taško, kai jos tampa klaidinančios.
Diversifikuok šaltinius. Jei visi tavo informacijos šaltiniai yra vieno tipo – vien komerciniai portalai, vien vienas politinis spektras, vien lietuviška žiniasklaida – tu matai tik dalį paveikslo. Verta reguliariai skaityti ir užsienio žiniasklaidą, ir specializuotus leidinius, ir akademinius šaltinius.
Ten, kur informacija tampa tikėjimu
Galiausiai reikia pripažinti kai ką nepatogaus: mes visi norime, kad žiniasklaida patvirtintų tai, ką jau tikime. Tai yra patvirtinimo šališkumas, ir jis veikia kiekviename iš mūsų, nepriklausomai nuo išsilavinimo ar intelekto. Naujienų portalai tai žino ir naudoja – ne visada sąmoningai, bet nuosekliai.
Lietuvos informacinė erdvė turi savo specifiką: ji yra maža, todėl labai koncentruota; ji veikia dviejų kalbų – lietuvių ir rusų – kontekste, kas turi politinių implikacijų; ji yra pažeidžiama išorinės įtakos, ypač iš Rytų; ir ji dar tik formuoja savo profesines normas bei etikos standartus.
Tai nereiškia, kad Lietuvos žurnalistai yra blogi arba kad portalai yra sąmoningai nedori. Dauguma žmonių, dirbančių šioje srityje, stengiasi daryti gerą darbą sunkiomis sąlygomis – su mažais biudžetais, dideliu greičio spaudimu ir nuolat besikeičiančia technologine aplinka. Bet struktūrinės problemos egzistuoja nepriklausomai nuo individualių ketinimų.
Skaitytojo atsakomybė šiame kontekste yra reali. Ne ta prasme, kad reikia tapti paranojišku visų žiniasklaidos priemonių skeptiku – tai taip pat yra kraštutinumas, vedantis į informacinį nihilizmą. Bet ta prasme, kad aktyvus, kritiškas skaitymas yra įgūdis, kuris turi vertę. Kuo daugiau žmonių jį ugdo, tuo sunkiau manipuliuoti viešąja nuomone – ir tuo didesnė tikimybė, kad žiniasklaida ilgainiui prisitaikys prie auditorijos, kuri reikalauja daugiau.
Informacija niekada nebuvo neutrali. Klausimas tik, ar mes tai žinome, kai ją skaitome.
