Dvylika mėnesių. Keturiasdešimt septyni darbuotojai. Vienas didelis sprendimas, dėl kurio kolegos manė, kad išprotėjau.
Praėjusį pavasarį perkėliau savo įmonę iš Vilniaus į Klaipėdą. Ne filialą – visą įmonę. Būstinę, komandą, viską. Šiandien galiu pasakyti, kaip tai atrodo iš kitos pusės.
Spoileris: neatgailauju.
Kodėl apskritai kilo tokia mintis
Istorija banali. Vilniuje augome dešimt metų. Biuras Konstitucijos prospekte, prestižas, statusas. Ir kasmet vis sunkiau.
Nuoma augo greičiau nei pajamos. Darbuotojai gyveno už miesto ir į biurą važiavo pusantros valandos. Parkavimas – atskira drama. Kiekvienas naujas žmogus klausdavo: „O ar galiu dirbti nuotoliu?”
Vieną vakarą sėdėjau prie jūros – buvau atvažiavęs į konferenciją. Žiūrėjau į saulėlydį ir galvojau: kodėl mano žmonės turi kiekvieną rytą stresauti kamščiuose, kai galėtume tiesiog… gyventi normaliai?
Skamba romantiškai? Galbūt. Bet skaičiai irgi sutapo.
Matematika, kuri nemeluoja
Padarėme skaičiuoklę. Vilniaus biuras – X eurų. Klaipėdoje analogiška patalpa – 0,7X. Trisdešimt procentų mažiau. Per metus – sutaupymas, už kurį galima pasamdyti du žmones.
Bet tai ne viskas.
Darbuotojų atlyginimai Klaipėdoje – maždaug penkiolika procentų mažesni nei Vilniuje už analogiškas pozicijas. Tačiau gyvenimo kokybė – aukštesnė. Būstas pigesnis. Į darbą – dešimt minučių, ne valanda. Jūra – už kampo.
Kai pasiūlėme komandai persikelti, tikėjomės, kad sutiks pusė. Sutiko trisdešimt devyni iš keturiasdešimt septynių. Likusius aštuonis pakeisti pavyko per tris mėnesius – vietiniais.
Pirmieji mėnesiai: chaosas ir atradimas
Nesakysiu, kad buvo lengva.
Pirmas iššūkis – rasti patalpas. Vilniuje paskambini brokeriui, kitą dieną turi dešimt variantų. Klaipėdoje – kitaip. Rinka mažesnė, gerų objektų mažiau, konkurencija dėl jų – didesnė nei tikėjausi.
Ieškojome tris mėnesius. Senamiestyje – gražu, bet nepatogu. Taikos prospekte – praktiška, bet nėra charakterio. Pramoninėse zonose – nebrangiai, bet kas norės ten dirbti?
Radome Liepų gatvėje. Naujas projektas, dar statomas, bet galėjome įsirengti pagal savo poreikius. A++ klasė, kas Klaipėdos klimatui – ne prabanga. Parkavimas, susisiekimas, viskas.
Darbuotojų akimis
Po metų paklausiau komandos: ar verta buvo?
Atsakymai nustebino.
„Pirmus du mėnesius buvau pikta ant tavęs. Dabar – dėkinga. Mano vaikai pagaliau mato tėtį ne tik savaitgaliais.”
„Nusipirkau butą. Vilniuje už tą pačią kainą būčiau gavęs sandėliuką.”
„Pradėjau bėgioti pajūriu. Vilniuje net mintis nekilo sportuoti – po darbo norėjosi tik gulėti.”
Žinoma, buvo ir praradimų. Aštuoni žmonės, kurie neišvažiavo. Vienas – grįžo po pusmečio, sakė, kad Vilniuje nebejauku. Kiti – susirado naujus darbus sostinėje. Gyvenimas.
Talentų medžioklė: kur slypi staigmena
Didžiausias mitas: „Klaipėdoje nerasi specialistų.”
Realybė sudėtingesnė.
Taip, siauro profilio ekspertų mažiau. Bet yra kažkas kita – žmonės, kurie NORI gyventi Klaipėdoje. Grįžtantys emigrantai. Vilniečiai, pavargę nuo sostinės. Vietiniai, kurie studijavo kitur ir ieško priežasties sugrįžti.
Kai skelbiame poziciją su nuoroda „biuras Klaipėdoje” – gauname kandidatus, kurie ateina ne dėl pinigų. Ateina dėl gyvenimo būdo. Tokie žmonės – lojalūs.
Per metus įdarbinome vienuolika naujų žmonių. Septyni – vietiniai arba grįžę. Keturi – persikėlę iš kitų miestų specialiai dėl šio darbo.
Klientų reakcija
Bijojau šito labiausiai. Mūsų klientai – Vilniuje, Kaune, užsienyje. Ar nepamanys, kad pasitraukėme į provinciją?
Pirmus mėnesius – tylėjau. Paskui pradėjau kalbėti atvirai.
Reakcijos? Dauguma – nulis. Skaitmeniniam verslui nesvarbu, kur fiziškai sėdi. Susitikimai – vis tiek nuotoliniai. Kai reikia gyvai – atvažiuoju arba jie atvažiuoja. Klaipėda turi oro uostą, keltus, greitkelį. Ne pasaulio galas.
Keletas klientų netgi susidomėjo. „Papasakok daugiau, mes irgi galvojam apie regionus.” Verslo tendencija, ne anomalija.
Ko trūksta – sąžiningai
Būtų nesąžininga sakyti, kad viskas tobula.
Restoranų pasirinkimas – mažesnis. Renginių, konferencijų – rečiau. Naktinio gyvenimo – tiems, kam svarbu – beveik nėra žiemą.
Specifinės paslaugos kartais reikalauja kelionės į Vilnių. Notaras su specifine kompetencija, advokatas su siaura specializacija – tokių čia mažiau.
Ir dar – bendruomenė mažesnė. Vilniuje galėjai pasiklysti minioje. Čia – visi pažįsta visus. Kai kuriems tai privalumas. Kai kuriems – klaustrofobija.
Biuro kultūra prie jūros
Nelaukta pasekmė: komanda tapo artimesnė.
Vilniuje po darbo visi išsiskirstydavo į savo priemiesčius. Čia – išeinam kartu prie jūros. Penktadieniais – krepšinis arba tinklinis paplūdimyje. Žiemą – bendros vakarienės, nes vis tiek niekur neskubam.
Tai keičia atmosferą. Mažiau formalumo, daugiau žmogiškumo. Nauji darbuotojai integruojasi greičiau. Konfliktai sprendžiasi lengviau.
Ar tai dėl Klaipėdos? Gal tiesiog dėl to, kad žmonės mažiau pavargę. Kai nereikia dvi valandas praleisti transporte – lieka energijos gyventi.
Metai vėliau: skaičiai
Apyvarta – išaugo dvylika procentų. Dalis dėl sutaupymų, kuriuos investavome į plėtrą. Dalis – tiesiog augimas.
Darbuotojų kaita – sumažėjo perpus. Tie, kurie atvažiavo, nebeturi kur bėgti. Tie, kurie vietiniai – pagaliau turi darbą, dėl kurio nereikia važiuoti kitur.
Biuro išlaidos – trisdešimt vienas procentas mažiau nei Vilniuje būtų kainavę analogiškos patalpos.
Mano asmeninis kraujo spaudimas – grįžo į normą.
Kam tai tinka
Ne visiems.
Jei jūsų verslas – nuolatiniai susitikimai Vilniuje, kai klientas nori matyti jus kasdien – ne. Jei komanda kategoriškai nenori kraustytis – ne. Jei jums asmeniškai svarbu Vilniaus tempas – tikrai ne.
Bet jei dirbate su skaitmeniniais produktais, jei komanda gali dirbti iš bet kur, jei vertinate gyvenimo kokybę – pagalvokite.
Klaipėda – ne Vilniaus pakaitalas. Tai kitas pasirinkimas. Komercinių patalpų nuoma Klaipėdoje šiandien siūlo variantų, kokių prieš penkerius metus nebuvo. Miestas keičiasi. Klausimas – ar jūs keičiatės kartu.
Vienas dalykas, kurį pasakyčiau sau prieš metus
Nustok abejoti ir daryk.
Blogiausia, kas galėjo nutikti – būtume grįžę. Geriausia – gavome gyvenimą, apie kurį net negalvojome.
Šį rytą važiavau į darbą. Dešimt minučių. Pro langą – jūra. Pirmas susitikimas – su kavos puodeliu terasoje.
Vilniuje šią akimirką stovėčiau kamštyje ties Ukmergės gatve.
Ar būčiau pakartojęs šį sprendimą? Be abejonės.
